Vaikų skurdas Lietuvoje vis dar siejamas tik su tėvų priklausomybėmis ar rizika. Tačiau vis dažnesnis reiškinys, kai vaikai skursta augdami dviejų dirbančių tėvų šeimoje, negalėdami tikėtis nei paslaugų nei paramos iš valstybės, o vaikų skurdo iš rizikos šeimų sąsajos vis retesnės.

"Skurdą patiriančių vaikų skaičius šalyje - pagrindinis atspindys, kuriame kaip niekur kitur atsispindi valstybės ne/vykdomos politikos privalumai ir trūkumai. Tuo tarpu Lietuvoje skurdą patiria vis daugiau vaikų, nes tėvų pajamų apmokestinimas beveik nesiejamas su išlaikomų vaikų skaičiumi, o valstybės finansinė ar paslauginė parama pasiekiama vis mažesniam vaikų skaičiui' - Vaiko gerovės komisijoje teigė NAMS valdybos narė Rasa Žemaitė.

Nors, Vaiko gerovės taryboje formuojant Junginių tautų vaiko teisių komiteto rekomendacijų įgyvendinimo strategiją, pagrindiniu NAMS siūlymu buvo įtraukti į vaiko gerovės vertinimo ir paramos skyrimo kriterijus VAIKO SKURDO sąvoką, vaikų skurdas kaip vaiko teisių pažeidimas vis dar lieka neįvardintas. Vadinasi, ir priemonių kovai su juo nėra numatyta.

Siūlymo skurdą tiesiogiai įvardinti kaip vieną pagrindinių vaiko teisių pažeidimo priežasčių išsigąsta. O ką jau ir kalbėti apie priemonių vaikų skurdo mažinimui svarstymą. Kokios gali būti teisės, jei pagrindinis teisių pažeidimo kriterijus neatsispindi nė vienoje veikloje. Vadinasi, su vaikų skurdu nebus kovojama, o visas strategijos įgyvendinimas ir vėl suksis apie realiai vaikų gerovę mažai neįtakojančius dalykus: pavadinimus, diskusijas, personalo mokymus ir t.t..

Kita tokio trumparegiškumo pasekmė - vaiko teisės vis dar traktuojamos atskiriant jas nuo artimosios aplinkos - tėvų, globėjų ar įtėvių. Tarsi vaiko teisės ir jį auginantys asmenys yra dvi paralelinės svetimybės. Tarsi vaiko teisės rūpi tik institucijų ir įstaigų darbuotojams, o aktualios ir taikomos tik tėvų netekusiems ar ypatingų poreikių turintiems vaikams. Tokiu požiūriu vadovaujantis formuojamos strategijos pasmerktos žlugimui. Juk net Konstitucijoje pirmoji ir svarbiausia atsakomybės už vaikus yra priskiriama tėvams. Vadinasi, būtent jie ir turėtų aktyviausiai ginti, įgyvendinti ir atstovauti vaikų teises. Tačiau visi kovos už vaikų teises keliai kol kas yra nukreipiami institucijų ir įstaigų linkme - stiprinti, plėtoti, mokyti ir šviesti ketinama darbuotojus ir personalą, teisėjus ir policininkus. O štai reikalauti grįžtamojo ryšio, atsakomybės ir užkrauti mokesčių naštą procesams finansuoti bei naujus įpareigojimus ar reikalavimus žadama tėvams ir globėjams.

Belieka tikėtis, kad su laiku tėvai bus suvokiami ne kaip asmenys, pažeidinėjantys vaiko teise, o vaikų gynėjai ir atstovai, o viceministro duotas pažadas artimiausiu laiku išanalizuoti vaikų skurdo tematiką Vaiko gerovės taryboje ir papildyti strategiją pagal poreikį bus ištesėtas. Būten šia viltimi vadovaujantis ir pokyčių tikintis, NAMS iš esmės pritaria Vaikų teisių įgyvendinimo strategijai.

Tuo tarpu NAMS savo veikloje sieks, kad vaikų skurdas mūsų šalyje būtų suvokiamas ne tik kaip prasigėrusių ar rizikoje esančių tėvų asmeninė problema, bet kaip kiekvieną galinti paliesti grėsmė, ateitį žudantis blogis, su kuriuo kovoti reikia visomis priemonėmis. Sieksime, kad vaikui skurstant, pagalba būtų suteikiama laiku ir taikliai, o tėvai ar globėjai būtų suvokiami kaip pagrindiniai vaikų teisių gynėjai, o ne priešai, nuo kurių įvairios tarnybos turėtų saugoti šalies atžalas.

Dokumentas prisegamas.