Prisijunk prie projekto!

Prisijunk prie projekto!

Pasidalink džiaugsmu - tavęs reikia kitiems!

Pasidalink džiaugsmu - tavęs reikia kitiems!

Projektas tęsiasi!

Projektas tęsiasi!

Kurkime savo šeimų gerovę kartu!

Kurkime savo šeimų gerovę kartu!

Klausimai - Atsakymai

Lauki vaikučio ir tau neramu? Sunku ir atrodo, kad visos durys uždarytos?

Turi neraminančių klausimų? Parašyk mums ir mes kartu rasim atsakymus!

NAMS atstovės Rasos Žemaitės pasisakymas Vyriausybės organizuotame Demografiniame forume

2018-06-21


Visą šią dieną demografinė situacija šalyje buvo analizuojama pačiais įvairiausiais pjūviais. Šio pranešimo tikslas yra apžvelgti šeimos politikai kaip VIEŠAJAI politikai būdingus esminius požymius, jų apraiškas mūsų šalyje bei, vadovaujantis šių požymių kriterijais strategijoje ir priemonių plane, suformuluoti klausimus diskusijai link ar nuo šeimos politikos judame bei ko reikėtų, kad judesys link suintensyvėtų.

Daugelį metų, kadencijų, politinių laikotarpių šeimos politika buvo kaip meilė: lyg ir yra, bet niekas vienareikšmiai nežino kokie jos tikslai, kaip jų siekti ir pagal ką įsivertinti myli / nemyli. Jei meilei to pakanka, tai viešosios politikos sričiai tai pražūtis.

Šeimos politika į Gerovės valstybės teorijas integruota buvo santykinai ne seniai. Jos integracija buvo ir vis dar yra mažiau sisteminė. Dažniausiai šeimos politika vis dar suvokiama ir apribojama vaikų auginimo laikotarpiu besiformuojančiais iššūkiais ir iš jų kylančių priemonių poreikiu. Kitaip sakant, šeimos politika prasideda su vaiko pradėjimu ar gimimu ir pasibaigia, jam sulaukus pilnametystės. Ir vis tik šios ribos vis dažniau ginčijamos. Be to, vis dažniau keliamas klausimas ar šeimos politikos tikslai ir priemonės kyla iš visuomenei svarbių poreikių, ar institucijose suformuluoti tikslai ir įgyvendinamos priemonės provokuoja visuomenę keisti nusistovėjusias nuostatas ir elgesio modelius. Kitaip sakant ar politika atspindi tikrovės poreikius, ar ji pati formuoja tikrovę.

Pavyzdžiui natūraliai susiklostė poreikis prie Šeimos politikos priemonių paketo priskirti Darbo politikos priemones, atsiradus poreikiui kompensuoti prarastas pajamas besilaukiančioms / gimdyvėms bei aktualėjant diskusijai apie lygias galimybes darbo rinkoje. Panašiai taip susiformavo būtinybė garantuoti mažų vaikų švietimo ar priežiūros paslaugas dirbantiems, o su urbanizacija vienų namuose nepaliekamų vaikų amžius pailgėjo iki mokyklos ar net 14 m.. Vis aktualesniu tampa senstančios visuomenės poreikis rūpintis senyvais tėvais jų vaikams dirbant. Augantis skyrybų ir sekančių santuokų skaičius kelia naujus iššūkius, kur šeimos politikos svarbia dalimi tampa teisinių paslaugų prieinamumas. Ir t.t.

Vis vėliau gimsta pirmgimiai, vis mažiau vaikų susilaukia pora ir moteris per savo gyvenimą, visuomenė sensta ir vis sunkiau randa būdų pasirūpinti vieni kitais kriziniais atvejais, vis mažiau laiko tėvai turi savo vaikams, o paskui vaikai savo tėvams. Didėjanti atskirtis ir susvetimėjimas. Šie ir panašūs ženklai aiškiai rodo – šeimos politikos ribos prasideda kažkur kitur, nei manyta ir baigiasi kažkada gerokai vėliau, o greičiausia apskritai nesibaigia.

Vien šios forumo dalies pavadinimas kelia klausimą ar vyresnio amžiaus žmonės nėra šeima? Ir jei visi pripažinsime, jog suvokiame kaip absurdiška yra iš šeimos politikos „išmesti" pilnametystės sulaukusius vaikus ar senolius, rasime atsakymą, jog vis grėsmingiau artėja laikotarpis, kai turėsime iš esmės peržiūrėti požiūrį į veikiančią sistemą ir šeimos politiką perkelti iš socialinės politikos podukros vaidmens ten, kur jos platus kontekstas galėtų sudaryti galimybes nenutrūkstamai rūpintis piliečiu nuo jo pradėjimo momento iki mirties.

Deja, bet gerokai per ilgai ir vis dar diskutuoti apie šeimos politikos siekius, tikslus ir paskirtį politikams, politikoje ir visuomenėje retai randama noro ir laiko, nes dėmesys (sąmoningai ar ne) nukreipiamas į tarsi pamatinius klausimus, kurie iš tiesų, manyčiau, yra labiau filosofinė ar vertybinė tematika, pasmerkta amžiniems tiesos ieškojimams. Patirtis rodo, kad vieno teisingo atsakymo į šios diskusijos formuluojamus klausimus greičiausiai nėra. Nes jei ne priešprieša, tai takoskyra požiūryje visuomet bus.

Eglė Kavoliūnaitė Ragauskienė, nuosekliai nagrinėjanti šeimos politiką ir jos veikimą ar neveikimą šalyje, viename savo mokslinių darbų taikliai pastebi: „Apie šeimos politiką kalba tik tie asmenys, kurie iš jos gauna tiesioginės naudos arba tie, kurie patiria žalą."

Ar šeimos politikos pagrindinis objektas yra šeimos sudarymo pagrindas, jos sudėtis ir gyvenimo būdas? Ar šeimos politika yra pasmerkta vienos ar kitos visuomenės grupės nepasitenkinimui, kas kart dalinant saldainius vis kitam ar tik vienam mylimiausiam vaikui? Ar apribojant šeimos politikos rėmus vaikų šeimoje faktu yra logiška iš šeimos gyvenimo ir konteksto „išmesti į paraštes" senyvo amžiaus žmones? Kaip atrasti tuos esminius pamatinius polius, ant kurių statomas visuomenės pastatas būtų stabilus ir kartu šeimyniškai jaukus ir koks vaidmuo jame tenka šeimos politikai – esminis klausimas. Atsakymas į jį priklauso nuo šeimos politikai priskiriamo vaidmens visoje viešojoje politikoje bei jos formuojamu tikslų.

Politika nėra savitikslė ar savaiminis, neginčijamas, visuotinis gėris. Jos nauda ir reikalingumas visuomenei grindžiamas pasiektais rezultatais, priartinančiais link įvardinto ir pageidautina visuomenei svarbaus bei suvokiamo tikslo.

Šeimos politika, kaip minėjau, į Gerovės valstybės teorijas integruota santykinai ne seniai. Tai Europinės kilmės samprata, vis dar besiformuojanti nuo XIX a. pabaigos - XX a. pradžios. Pradžioje buvo apsiribojama švietimu, sveikata, kova su skurdu bei motinystės apsauga. Maždaug iki 2009 šeimos politika dažniausiai buvo suvokiama ir apribojama vaikų auginimo laikotarpiu besiformuojančiais iššūkiais ir iš jų kylančiais poreikiais. Kitaip sakant manyta, kad šeimos politika prasideda su vaiko pradėjimu ar gimimu ir pasibaigia jam sulaukus pilnametystės. Dabartyje šios ribos vis dažniau ginčijamos. Vis labiau ryškėja plataus šeimos poreikių konteksto aktualumas, kildinamas iš rūpesčio visomis šeimos gyvenimo sritimis ir to rūpesčio jaučiamos naudos visuomenei. Šeimos politikos ribų plėtra provokuojama derinio tarp besiplečiančių visuomenės poreikių ir institucijų formuluojamo aiškaus, įvardinto ir priimtino visuomenei tikslo bei numatytų rezultatų einant link jo.

Todėl formuojant šeimos politikos tikslus yra būtina vadovautis ne tik ir ne tiek kitų šalių praktika. Nes šeimos politikos apimtis, vykstantys procesai ir reakcijos į sprendimus tiesiogiai priklauso nuo gyvenimo čia ir dabar. Negausūs pirmieji moksliniai šeimos politikos tyrimai šalyje leidžia konstatuoti, kad, deja, bet kol kas darom dėl paties darymo. Visa tai nepakeičiamai vyksta, nes stokojame susivokimo kokio tikslo vedini veikiame. Pavyzdžiui vaikas šeimoje ar šalyje nėra vienintelis požymis, jog reikia kažką daryti – kitaip sakant vienareikšmiai visada ir tik bėda. Kitu atveju paprasta: nėra vaikų – nėra problemų. Ir kam tuomet tas gimstamumo skatinimas, jei užaugintus asmenis galima tiesiog įsivežti iš kitur.

Diskusijų objektas vis dar ne sistemiška ir kryptinga politika su priemonių visuma, formuojanti visuomenės nuostatas ir pasirinkimus. Kol kas tai tik selektyvus priemonių taikymas, kurio apimtys ir kryptis kyla iš politikos nebuvimo arba deklaratyvios politikos praktikos. Ar ES suformuluoti šeimos politikos tikslai mums tinka, galime atsakyti tik išanalizavę kame gyvename ir kaip į juos žiūrima visuomenėje.

Europos sąjungos šeimos politikos tikslas yra gimstamumas ir dėka jo augimo užtikrinama kartų kaita bei mažinamas visuomenės senėjimo efektas. Kita vertus, visuomenės senėjimas pats savaime nėra blogis. Nerimą kelia jo sukeliamos pasekmės, kai veikiančioje sistemoje kartų solidarumo principas neatsveria vis augančios senėjimo efekto naštos. Taip pat kaip ir gimstamumo augimas nėra vienareikšmiai tik gera žinia ir didelis pasiekimas. Nes jam išaugus, kartu išauga ir papildomas viešų paslaugų ar paramos šeimoms su vaikais poreikis ir šeimų nenoras / ribotumas solidariai remti senstančią visuomenę, o to ji nelinkusi atsisakyti. Todėl šeimos politikos tikslai neapribojami tik vaiku kaip problemos sukėlėju ir tuo pačiu gelbėtoju iš jos. NAMS nuo pat įsisteigimo inicijavo ir vadovaujasi gerokai platesniu šeimos politikos kontekstu, apimančiu visą šeimos gyvenimą ir vaiko gimimo, trejų ar šešerių metų ir jo pilnametystės fakto niekada nelaikė šeimos politikos taikymo pradžios ar pabaigos data.

Kitas ES šeimos politikos tikslas yra visuotinė gyventojų įtrauktis, dėka kurios mažas gimstamumas netampa pagrindu groti laidotuvių maršo visuomenei. Juo labiau, kad Europos sąjungos šalims būdingą ryškią moterų įtraukties / grąžinimo į darbo rinką problemą mūsų šalyje galima bent jau kol kas praleisti pro pirštus. Nes dėl ekonominių iššūkių mūsų šalyje išgyventi vieno dirbančio asmens šeimoje su vaikais yra ne tik iššūkis, bet daugeliui reikštų skurdo ribą ar net visišką nepriteklių. Kitaip sakant, lyginant su kitomis šalimis mes, Lietuvos moterys, dirbame ilgiau, daugiau ir gauname mažiau. Vadinasi, galbūt turime viena bėda mažiau arba moterų įtraukties į darbo rinką iššūkį keičia kitos.

Tačiau pranešimo pavadinime suformuluotoje tezėje tuo pačiu leidau sau suformuluoti klausimą kas pirmiau: višta ar kiaušinis. Iki dabartinių siūlymų šeimos politika buvo savitikslis, selektyvus priemonių kratinys, praktiškai reaguojantis į t.t. visuomenės grupių poreikius ir politines priešrinkimines užgaidas. Šitame chaose, bandomame vadinti viešąja politika, sprendimai nuolat stumiami visuomenės grupių priešinimu kur solidarumo našta užmetama vis ant tų pačių - dirbančių – pečių nuosekliai ir atsakingai saugant „šventų karvių" visuomenės grupes nuo neva nepakeliamos dalinimosi naštos. Ir tuo pačiu stebintis šešėlyje nuo mokesčių kaitros besislepiančio asmens nenoru prisidėti.

ES sąmoningai formuoja šeimos politikos judesį lentelėje pateikta kryptimi kur institucijos formuoja visuomenei suvokiamus ir aiškius tikslus, jos įgyvendinimo apimtis, išreikštumas ir taikymas yra pamatuojamas, visuomenės poreikiai yra grindžiami teisėtumo ir priimtinumo principais ir gaunamas arba negaunamas siektas rezultatas – gimstamumo ar konkurencingumo augimas.

Mes dabartinėje situacijoje griečiau judame priešinga kryptimi, kuomet kuriančios politiką institucijos siaurina šeimos politikos tikslus, racionaliai pasiekiamus rezultatus apriboja tik poreikiu didinti gimusių skaičių. Demografinės strategijos priemonių plane šeimos politikai, kaip ir moterims visuomenėje, ir vėl priskiriama siauroji vaikų gimdymo – auginimo funkcija, tuo pačiu daug net nemąstant kokiose šeimose vaikų norime ir ar kiekvienu atveju kiekvienas gimęs vaikas didina šalies konkurencingumą. T.y. platųjį šeimos politikos kontekstą „gimstamumas plius konkurencingumas" su kartų solidarumo ir įtraukties vizija susiauriname iki nepasiteisinusio ir į aklavietę atvedusio „gimdykit daugiau, paskui galvosim kas bus toliau" raginimo. Ir visa tai daroma šalyje kur paslaugų vaikams prieinamumas visą jų amžių iki pilnametystės vis labiau traukiasi arba perkeliamas į rinką, kur švietimo, sveikatos ir pajamų atskirtis yra kiekvienos atskirai ministerijos reikalas ir praktiškai niekam neaišku kur prasideda ir baigiasi sąsajos tarp šių reiškinių.

Būtent toks sukurtas ir vėl palaikomas mechanizmas formuojamas todėl, kad šeimos politika vis dar yra suvokiama ir vertinama kaip socialinės politikos podukra. Kitaip sakant, išmokos, pašalpos ir šiek tiek socialinių paslaugų yra viskas, kas gali būti naudojama kaip priemonės šeimos politikos tikslui pasiekti. Ir tuomet nestebina, kad politikų tikslas yra paskatinti gimdyti ir daug nepasiekiamas, nes moderni ir atsakinga visuomenė kelia ne kiekybės, bet kokybės tikslus. Kol politikos ir visuomenės tikslai skirsis iš esmės, pageidaujami rezultatai bus minimalūs.

Sveikintinas demografijos strategijos ir priemonių paketo žingsnis – šeimos politikos tikslų įvardinimas ir platus pasiektų rezultatų spektras vizijoje. Juk, kaip minėta, daugelį metų, kadencijų, politinių laikotarpių šeimos politika buvo kaip meilė: lyg ir yra, bet niekas vienareikšmiai nežino kokie jos tikslai ir kaip jų pasiekti. Tačiau patirtis neleidžia džiaugtis anksčiau laiko. Todėl kyla pagrįsti klausimai ar peržengus deklaratyvios Ne-politikos slenkstį ir suformulavus tikslus bei uždavinius nuosekliai toliau formuojama sisteminė šeimos politika?

Vyriausybės ir ministerijos duomenimis kol kas šeimos politikos tikslas yra stipri šeima. T.y. vis dar galvojama apie šeimos sąvokos, sudėties, lyties ir kitus vertybinius kriterijus, moksliškai neįrodančius, jog jie stabiliai įtakoja gimstamumo augimą ar konkurencingumą. Be to, šių tikslų įgyvendinimui numatomos tik socialinės politikos priemonės, kurios iš tiesų yra gaisro gesinimo, bet ne miškų saugojimo nuo gaisrų praktika. O juk nagrinėjant politikos priemonių rezultatus , taiklumą ir efektyvumą, tyrimuose nuolat minima ir pagrįsta sąsaja tarp finansų krypties ir augimo pagal principą „ką laistai, tas ir žaliuoja". Kitaip sakant, pvz., skurdo finansavimas augina skurdą. Todėl priepuoliais ir selektyviai vykdomų priemonių išvarginta visuomenė kas kart politikams pateikinėjant garsių pavadinimų dokumentus (strategijas, reformas ar nacionaliniai susitarimus), tikisi konstruktyvių ir sistemiškų, pagrįstų ir siekiančių konkrečių rezultatų, įvertinančių sąsajas ir aplinkos veiksnių įtaką pasekmėms, sprendimų.

Strategija yra dokumentas, kuriame nepakanka sudėlioti tuo kartu šovusių į galvą priemonių paketą. Juk viena priemonė gali slopinti kitos priemonės efektą, arba visuomenėje susiklostę stereotipai susilpninti priemonės veikimą iki formaliai egzistuojančio ir neveikiančio. Tokių patirčių turime į valias. Tokias patirtis aprašinėja šeimos politikos tyrėjai Lietuvoje. O jei vis tik nusprendžiama, jog atsitiktinai ar pagal simpatijas sudėliotų veiklų pakanka, vadinasi šeimos politika ir vėl tebus deklaratyvi, kad ir pagaliau su aiškiu tikslu ir net pakankamai solidžiai pagrįstais uždaviniais.

Strategijoje suformuluoti jos tikslai ir uždaviniai lyg ir suteiktų galimybę atsipūsti ir ramiai laukti kada gyvenimas pagerės, o rezultatai bus matomi plika akimi. Tačiau ambicingiems planams įgyvendinti reikia ir ambicingų finansavimo šaltinių su ambicingų priemonių sistema, finansuojamų neapmokestinant ar perskirstant į sritis, kuriose pokyčių siekiama. Deja, bet siūlomas priemonių planas vargu ar suteiks galimybę šeimos politiką šalyje laikyti egzistuojančia ir sistemiška. Štai Lyčių lygybės didinimui priemonių apskritai nepasiūlyta, o ekonominė gerovė atidalinta nuo finansinių paskatų. Tarsi tai visiškai nesisietų. Todėl finansines paskatas leidau sau apjungti su ekonominė gyventojų gerovės uždaviniu iš migracijos priemonių paketo.

Kyla realus klausimas kokiu pagrindu buvo formuluojamos priemonės, ar, kada, kiek vykdyti šeimų poreikių ir motyvacijos tyrimai. Juk priimtų sprendimų monitoringo – stebėsenos kaip visuomenė reaguoja į vieną ar kitą esminę priemonę pačioms svarbiausios problemoms spręsti – neturime, nevykdome ir net strateginiuose, pagrindiniuose dokumentuose retai kada besivadovaujama išsamių mokslinių tyrimų duomenimis.

Džiugu, kad aiškiai suformuluotam tikslui pasiekti pasirinkti galimai beveik ES šeimos politikos tikslus atitinkantys uždaviniai. Tačiau per gimstamumo didinimą amortizuojamas visuomenės senėjimas tėra tik kiekybinės visuomenės struktūros kaitos apraiška. Na, turėsime daugiau vaikų, vėliau – jaunuolių ir galų gale gal darbo rinkos dalyvių, užsimetančių po papildomą solidarios visuomenės maišą ant kupros. O kas jei pagimdę po skatinimo gimdyti auginti vaikų išvyks kitur? Sakysit – tam ir sukurtas migracijos uždavinio įgyvendinimo paketas. Tik ar jis pakankamas? Ir į kokį emigravusį orientuotas? Ar profesinės mokyklos tikrai yra traukos pagrindas grįžti į šalį šiuolaikinėje visuomenėje, kur aukštasis, o ne profesinis išsilavinimas yra didesnių pajamų garantas. Ir tai tik vienas akmuo, galimai numušiantis pagimdyto vaiko pirštą kelionėje link darbo rinkos – mokesčių mokėtojo. O tokių yra į valias.

Juk norint užauginti mokų, atsakingą ir čia gyventi norintį pilietį iki darbingų pagal amžių grupės struktūros kaitos dar teks patirti ir papildomas išlaidas dėl sėkmingo (to juk visi ir tikimės) gimstamumo skatinimo pasekmių – t.y. kartų solidarumo principo reikalavimai visų pirma suveiks vidutinio ir senyvo amžiaus asmenis. Vaikų švietimas, sveikata ir kitos paslaugos yra tokioje apverktinoje būklėje, kad jau dabar apie tinkamą jų finansavimą galima tik svajoti. Jau dabar vaikas yra vertinamas kaip problemų gamintojas, o veikianti sistema yra įrodymu, kad vaikų šaliai nereikia. Tai kam dar skatinti tą gimstamumą? Nebent susiformavo politinė valia, pagrįsta visuomenės poreikiu ir reikalavimais, ir visas dėmesys nuo šiol bus sutelktas į ateitį vietoj nuolatinio praeities sprendimų kompensavimo. Kitaip sakant, įtaka politiniams sprendimams staiga bus perimta į vaikus auginančių amžiaus grupės rankas.

Deja, strategijos priemonių plane šeimos politikai ir vėl paliktas socialinės politikos podukros vaidmuo. Apie sistemišką, visaapimančią, sklandžiai derinančią pačius įvairiausius visuomenės grupių poreikius, lanksčią bei poveikį analizuojančią šeimos politiką tenka kol kas tik svajoti. Panašu, kad didžiules bėdas bandoma spręsti niekiniais pinigais. Kaip ant perpjauto pilvo dedant traukląpį.

Pavyzdžiui, darbo ir šeimos derinimui – tam visuomenės perpjautam pilvui – nesiūloma nė viena priemonė peržiūrint kaip naujo Darbo kodekso pokyčiai išlaisvino darbdavius įgyvendinti tai, vardan ko buvo kartojamos mantros apie nepilną darbo dieną, lanksčius darbo grafikus ir darbuotojų mistiškai atsiradusius iš niekur gebėjimus asmeniškai tartis dėl darbo sąlygų bei atlyginimo. Siūlomi darbdavių „darželiai" ar vaikų priežiūra valstybinėse įstaigose tuo pačiu nepasakant kieno dėka tai bus finansuojama. Ar tikimasi, jog tai įgyvendins senoliai savanoriai iš vyresnių įgalinimo priemonės? Patalpos NVO būreliams ir taip gali būti naudojamos tam, kam jos dabar skiriamos, tik už jas reikia mokėti nuomos mokestį. O miestuose jų tiesiog nėra tiek, kiek yra norinčių ir galinčių lankyti būrelius ar teikti jiems paslaugas, jei tos paslaugos būtų įperkamos. O kokiu būdu bus derinama šeima su darbu kai kūdikį auginantys masiškai panorės pasipildyti šeimos biudžetą dėka išmokos ir papildomų pajamų apskritai neaišku. Dar būtų logiškai paaiškinama jei ši priemonė būtų priskirta prie finansinių paskatų.. be tuk ji – darbo ir šeimos derinimo priemonė.

Ne veltui finansines paskatas gimstamumo skatinimo uždavinyje apjungiau su ekonominės gyventojų gerovės siekiu migracijos suvaldymo uždavinyje. Koks pagrindas buvo jas atidalinti ne labai suvokiu, nes juk ir taip aišku, kad jei / kai šalyje šeimų gerovės lygis patenkins daugumos poreikius, emigruojančių sumažės, o kai gerovė bus pakankama sugrįžti, tokių tikrai bus. Kas keisčiausia - apie mokesčių naštą dirbantiems nė vieno žodžio. Nors jau kelintus metus tyrimų duomenys rodo, kad nepakankamos grynosios pajamos yra pagrindinis motyvas iškeliauti ir pagrindinė priežastis susilaikyti nuo grįžimo. Na nejau tikimasi, kad keliasdešimt eurų vaiko pinigų, PVM lengvata sauskelnėms ir 100 eurų auklei su praktiškai neišpildoma sąlyga (savivaldybės beveik visuomet gali pasiūlyti darželį už nn kilometrų ar negimtąja kalba), pameistriai ar profesinis mokymas su MMA perspektyva, sunkiai suvokiama mokesčių lengvata viešos naudos verslui bus tais argumentais, kurie suteiks viltį likti čia ir gyventi gerovėje. Būtent tai, ko ir siekia kiekviena šeima. Būtent tai, ką didinti ragina Europos sąjunga siekiant didinti gimstamumą. Būtent tai kas minima strategijoje, bet net su lupa vargu ar įžiūrima priemonių plane.

O tuo tarpu „ 2+2 dirbanti šeima „kai vyras uždirba VDU, o žmona 2/3 VDU, 2017-ų m. bendra „Sodros" ir GPM našta sudarė 37 proc. Kai EBPO duomenimis vadovaujantis, analogiškos šeimos Estijoje mokesčių našta yra 33,8 proc., Lenkijoje – 26,8 proc., Airijoje – 19 proc., Jungtinėje Karalystėje ir JAV – 26,5 proc., na o Švedijoje panašiai kaip Lietuvoje – 39,3 proc." ir čia dar neįvertintas panaikintas PNPD.

Analogiška situacija ir su būsto prieinamumo didinimu. Kreditai minimi trijose iš keturių priemonių tarsi tai būtų vienintelis civilizuotas ir efektyviausias būdas suteikti galimybę turėti namus. Bent šiek tiek paguodžia, jog galbūt – dar kartą pasikartosiu – galbūt savivaldybių pernuomojimas rinkoje socialinio būsto reikmėms nors šiek tiek palengvins pageidaujančių gauti nuomos kompensavimą dalią. Tik ir šiuo atveju šeimos praras galimybę laisvai rinktis kur gyventi dėl geresnės mokyklos ar atstumo iki darbo, o savivalda galimai įgis dar vieną galimybę sudarinėti sandorius su ne visai rinkos ir ne visai žaidėjais. Juk naujos statybos būsto, panašu, pastatyta gerokai daugiau, nei įperkama.

Antroje gimstamumo skatinimo priemonių dalyje situacija ne labai kuo skiriasi nuo pirmosios. Tiek laiko kalbėta apie kompleksinių paslaugų paketą kiekvienai (ne tik rizikos) šeimai, tačiau apie jį čia nė žodžio. Priemonių pakete tikrai trūksta loginės sekos, pagrįstumo šeimų poreikiais ir tikslingos kelionės link uždavinio rezultatų.

Kas kartą naudojant sąvoką „nemokamas" yra nusispjaunama į kiekvieno mokesčių mokėtojo ir vartotojo suneštą per mokesčius duoklę, todėl sąmoningai raginu įvardinti kas už tai moka. Taigi, Biudžetinis (ne nemokamas) maitinimas mažiausiems mokyklinukams, greičiausia, pavirs tiesiog eiliniu lėšų taškymu, nes dabartinė karta vaikų alsuoja laisve rinktis. Rinktis nebūti vedamam vorele iki valgyklos ir valgyti kai nori. Rinktis nevalgyti, jei neskanu ar tiesiog nemėgsti morkų. Rinktis laisvai išsakyti ką galvoji apie tą maistą, kurį randi atšalusį ant stalo jį paserviravus pusvalandį iki pertraukos ir t.t. Jau nekalbant apie tai, kad toli gražu ne kiekvienas mokesčius mokantis tėtė ar mama suvoks, jog jų vaikas gauna tokią dovaną ir eilinį kartą piktinsis, kad tenka mokėti už tai, už ką jau kartą sumokėjai per mokesčius.

Taip, priemonėse tikrai yra gerų ir sveikintinų siūlymų. Tačiau jie pasimeta tarp nereikšmingo kakofoninio triukšmo be ritmo ir aiškios krypties bėgiojant per siūlymus formavusių mintis. O peržvelgus programos vertinimo kriterijus pasidaro visiškai ir galutinai beviltiškai liūdna. Esminio šeimų gyvenimo gerovės kriterijaus - PAJAMŲ ASMENIUI ŠEIMOJE – nė su žiburiu nesurasite. Grynųjų pajamų asmeniui šeimoje taip pat niekas neketina stebėti. Vadinasi maximum kas ketinama daryti – iš kavos tirščių buriant didinti „vaiko pinigus", kurių didinimas visuomet turi ir atgarsį – vis mažiau šeimų apsimoka įsitraukti į darbo rinką, nors kitomis priemonėmis ketinama skatinti tą įsitraukimą, kurį per „vaiko pinigus" sumažina. Lygiai toks pats jausmas apima ir vertinant maitinamų „nemokamai" vaikų skaičiaus augimą. Jei jau norima skirti nn milijonų vaikų poreikiams mokyklose, tai ar ne svarbiausia būtų užtikrinti lygias galimybes jose. T.y. pilnai ir be jokių imitacinių rūpesčių pradinuku per mokinio paramos priemones, finansuoti VISĄ ugdymo krepšelį pradinukui. T.y. neversti šeimų eiti ir prašinėti paramos sos.skyriuose, o atėjusiam pradinukui ant suolo padėti viską ko reikia mokymosi procesui garantuoti. Pradedant nuo vadovėlių ir pratybų ir baigiant pieštukais, sportiniais ar šokio bateliais ir visu kitu. Tikėtina, kad tai net kainuotų pigiau, nei kasdien verti vaikus valgyti be laisvės rinktis.

Ir jau visiškai pabaigai labai norėtųsi šeimos politikos strategijos priemonių pakete atrasti požiūrio į šeimas pokytį kur priemonėse dominuotų ne liepimai ir draudimai, o laisvė rinktis. NAMS jau daugiau nei penkerius metus visomis išgalėmis stengiasi bent pradėti kalbėti apie „šeimos paslaugų krepšelį" šeimos poreikiams metų bėgyje finansuoti iš dalies jų sumokėtų mokesčių. Tuomet kiekviena šeima galėtų nuspręsti ar prisimokėti už auklę, ar už būrelį, ar už papildomas sveikatos paslaugas rinkoje, o metų gale pateikę mokėjimo dokumentus, numatytą sumą susigrąžinti iš sumokėtų mokesčių. Juk jei jau nešame mokestinę naštą kaip švedai ir mūsų neatleidžia nuo mokesčių priklausomai nuo išlaikomų asmenų skaičiaus, tai bent privalo leisti tuos mokesčius naudoti šeimos reikmėms finansuoti. Deja, bet tam reikia tikrai drąsos ir išskirtinės politinės valios, kurios ir vėl pasigedau.

Dėkoju už didžiulį darbą formuojant pačią strategiją. Apmaudu, kad šaltiniais ir pagrindimui nenaudojami moksliniai tyrimai. Eurostat, Statistikos departamentas, Spinter bei Vilmorus tyrimai yra didelė pagalba analizuojant situaciją. Tačiau ieškant esminių sprendimų, sistemiškumo, bandant įsivertinti galimas priemonių įgyvendinimo pasekmes tikrai daug pagelbėti galėtų mokslo institucijos ir garbūs vyrai bei moterys. Juk gerovės, šeimų gerovės, siekis tikrai nėra toks primityviai suvokiamas ir lengvai įgyvendinamas kaip norėtume kiekvienas čia susirinkęs. O šalies konkurencingumo užtikrinimas tik pigiausia darbo jėga ir geriausiomis sąlygomis verslui vieną dieną atsisuka į pačius šiuos sprendimus stūmusius kai „nėra kam dirbti", nes vyresnioji karta, klusniai dirbusi už tiek kiek moka jau nebeišgali, o jaunoji karta vyksta konkuruoti į ne darbo pigumu besigiriančias šalis.

Gyvename puikiu laikotarpiu. Jau beveik sudėjome šeimos politikos pamatus įsivardindami siekius ir tikslus bei galimai svarbiausius uždavinius. Belieka palinkėti politinės valios taip pat atsakingai ir sistemiškai formuoti šių tikslų įgyvendinimo priemonių paketą.